Šilutės rajono savivaldybės

SPALIO 22 DIENA – TARPTAUTINĖ MIKČIOJIMO SUPRATIMO DIENA

Mikčiojimas yra labai sudėtingas komunikacijos sutrikimas, iki šiol neturintis tikslaus vieningo apibrėžimo. Tačiau visi apibrėžimai turi ir vieną bendrą požymį-mikčiojantis žmogus kalba nesklandžiai. Dažniausi mikčiojimo po žymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės, kai pasireiškia kalbos aparato (lūpų, liežuvio, gerklų ir t.t.) įtampa. Mikčiojimas yra ne tik kalbėjimo, bet ir bendravimo problema-mikčiojantieji bijo kalbėti,  patiria gėdą, kaltės jausmus, o ilgainiui pradeda nebepasitikėti savimi, tampa drovūs ir uždari. Mikčiojimas nesiejamas su žemu intelektu. Mikčiojo tokios įžymybės, kaip Aristotelis, Niutonas, Čerčilis, Darvinas ir Merlin Monro.

Mikčiojimo priežastys iki šiol nėra galutinai išaiškintos. Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad mikčiojimas atsiranda dėl dviejų veiksnių: paveldėto polinkio ir ypatingų aplinkybių, aktyvinančių tą polinkį. Reikia tik įsidėmėti, jog paveldimas yra ne pats mikčiojimas, o tik polinkis jam. Beje, jei šeimoje yra kitų mikčiojančiųjų, tikimybė, kad vaikas kalbės nesklandžiai yra tris-penkis kartus didesnė nei tuo atveju, kai nemikčioja nei vienas iš tėvų. Šis polinkis  priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, gali realizuotis arba ne. Stresas ar įtampa gali paskatinti nesklandų kalbėjimą. Tačiau ne visi vaikai, patyrę emocinių sukrėtimų, pradeda mikčioti.

2-5 gyvenimo metais labai sparčiai plėtojasi vaikų kalba. Mažyliai  pasakoja labai susijaudinę, skuba, kartoja žodžius ar pirmus jų skiemenis t.y. jų kalbos sklandumas sutrinka. Prasidedantį mikčiojimą nuo normaliam kalbos vystymuisi būdingų nesklandumų atskirti gali tik logopedas. Apie 5 % vaikų iki 7 metų yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. 80% tokių vaikų šis sutrikimas natūraliai išnyksta, tačiau yra ir tokių, kurie mikčioja visą gyvenimą. Paprastai šis sutrikimas prasideda po truputį. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais: kalbėdamas su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs.

Pradėjus vaikui mikčioti, tėvai labai išsigąsta. Jie neretai jaučiasi kaltais, blaškosi, nežinodami, kur galėtų kreiptis pagalbos, kartu prarasdami brangų laiką, kai dar galima grąžinti normalią (nesutrikusią) kalbą jų vaikui. Į logopedą ar kitą specialistą kreipiasi tik praėjus keliems   mėnesiams ar net pusmečiui nuo mikčiojimo pradžios, kai pagalbos efektyvumas yra sumažėjęs. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų įsisenėjusio mikčiojimo šalinimas gali trukti nuo 1,5 iki 5 metų, o kartais norimų rezultatų pasiekti taip ir nepavyksta(1-2 % žmonių mikčioja visą gyvenimą). Tada tėvams ir vaikams tenka nusivilti ir specialistais, ir patiems savimi. Taigi, pradėjus vaikui mikčioti, delsti nereikėtų. Kaip derėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku, gali patarti logopedas, kuris teikia pagalbą pagal konkretaus vaiko amžių. Logopedas ne tik moko vaikus sklandžiai kalbėti, bet ir pataria tėvams, kaip jie turėtų elgtis su mikčioti pradėjusia atžala namuose:

Dalykai, kurie padeda mikčiojančiajam kalbėti:

  • Konsultuokitės su logopedu, kaip reikia elgtis su mikčiojančiu vaiku.
  • Jei turite galimybę, pradėjusio mikčioti vaikučio kelias savaites neveskite į darželį-triukšmingoje aplinkoje norėdamas ką nors pasakyti, vaikas turės kalbėti gana garsiai, o garsus kalbėjimas sustiprins kalbos padargų įtampą.
  • Namuose sukurkite kuo ramesnę aplinką, stenkitės jo nekalbinti (žaiskite žaidimą „Tylos karalius“, kurio tikslas-kuo ilgiau išbūti netarus nei vieno žodžio)
  • , laikykitės dienos režimo.
  • Padėkite vaikui išvengti nesėkmių-skatinkite užsiimti veikla, kuri vaikui gerai sekasi.
  • Skatinkite vaiką dainuoti, nes dainuodami vaikai paprastai neužsikerta.
  • Būkite kantrūs ir nuoširdūs klausytojai. Jei imsite nerimauti ir sielotis dėl stringančios kalbos, vaikas gali imti pernelyg stengtis sklandžiai kalbėti, o tai tik padidintų įtampą ir sustiprintų užsikirtimus.
  • Pasakykite visiems (šeimos nariams, draugams, giminėms, mokytojams ir kt.), kad nemėgdžiotų vaiko kalbos, neerzintų jo.
  • Visada išklausykite vaiką. Tuo metu, kai su juo bendraujate, neužsiimkite kita veikla, o visą dėmesį skirkite vaikui, kalbėkite su juo, žiūrėdami į akis.
  • Su vaiku kalbėkite lėčiau, neskubėdami. Kalbėkite trumpesniais, paprastesniais sakiniais
  • Prieš atsakydami vaikui, padarykite pauzę.

Kaip nereikėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku:

  • Neskubėkite užbaigti vaiko minčių, kai tik jis užsikerta.
  • Nereikalaukite, kad vaikas greičiau užbaigtų tai, ką pradėjo sakyti ar pasakoti (nerodykite susierzinimo, pykčio ar nekantrumo).
  • Venkite taisyti, kritikuoti arba mėginti pakeisti jo kalbėjimo manierą, jo tariamus garsus ir žodžius. Neteikite vaikui patarimų, kurie turėtų padėti jam sklandžiai kalbėti. Patarimai „Neskubėk“, „atsikvėpk“, „pasakyk tai dar kartą“ gali tik pabloginti situaciją-stengiantis išvengti užsikirtimų, mikčiojimas tik stiprėja.
  • Neužduokite klausimų, kurie reikalauja ilgų atsakymų, pasakojimo (pvz.: „Papasakok, ką matei muziejuje?“)
  • Nebauskite vaiko už mikčiojimą. Jis nedaro to tyčia, kad atkreiptų į save dėmesį ar kad paerzintų Jus.
  • Neverskite vaiko sakyti neilgas kalbas, vaidinti, garsiai skaityti ar deklamuoti svečiams, giminėms ar kaimynams, jei jis to nenori.
  • Neskatinkite vaiko kalbėti, kai jis išgyvena baimę, pyktį nusivylimą, gėdą-šie jausmai sutrikdo kalbą, sustiprina užsikirtimus.
  • Venkite pernelyg jaudinančių televizijos laidų, triukšmingų renginių.
  • Neaptarinėkite vaiko mikčiojimo jam girdint. Nereikia, kad vaikas manytų, jog užsikirtimai yra pagrindinis nerimo šaltinis apie kurį nuolat kalbama.

Beje logopedas tikrai patars konsultuotis ir su psichologu bei vaikų neurologu. Nors vaistų, gydančių mikčiojimą nėra, tačiau mikčioti pradėjusiam vaikui, vaistai skiriami kaip pagalbinė priemonė nerimui mažinti, nervų sistemai stiprinti. Psichologas padės vaikui atsipalaiduoti, įveikti įtampą, geriau jaustis, stiprins pasitikėjimą savimi. Ikimokykliniame amžiuje sklandžiai kalbėti logopedas moko žaidžiant, dainuojant, vaidinant, deklamuojant ir panašiai t.y. veikloje, kurioje mikčiojimas susilpnėja. 6-7 metų vaikams ir mokinukams taikomi kitokie būdai, nes vyresni vaikai patys pastebi ir kritiškai vertina kalbėsenos nesklandumus. Mikčiojantys mokyklinio amžiaus vaikai labiau išgyvena dėl nesklandžios kalbos: dažnai varžosi atsakinėdami klasėje, bendraudami su nepažįstamaisiais, kenčia bendraamžių pašaipas ir patyčias.

Mikčiojimas nuolat keičiasi. Dažnai vaikas kurį laiką kalba sklandžiai, po to kalbos sutrikimas vėl atsinaujina ir būna stipresnis. Taip dažnai atsitinka paauglystėje. Paaugliai ypač jautriai išgyvena dėl užsikirtimų, jaučiasi nepilnaverčiais, o tėvai dažniausia jau būna nusivylę nepavykusia pagalba ir susitaiko su jų vaikų sutrikimu. Tačiau šiandien jau galima padėti ir mikčiojantiems paaugliams. Lietuvos logopedai jau susipažinę su „Sėkminga mikčiojimo valdymo programa“, skirta būtent paaugliams bei suaugusiems. Ji remiasi nuostata, kad mikčiojimas iki šiol yra  neišgydomas  sutrikimas, tačiau mikčiojantis žmogus gali išmokti jį valdyti ir  sklandžiai kalbėti įvairiose situacijose.

 

 

 

Informaciją parengė:

Šilutės rajono savivaldybės

visuomenės sveikatos biuras